Virtuvinis romanas kurį laiką buvo dingęs iš padangės, o to priežastis paprasta – pagaliau sulaukiau atostogų! Šį kartą vykome į Graikijos sostinę Atėnus. Nežinau, kokie jūs esate keliautojai, bet aš prieš kiekvieną išvyką naršau internetus ir skaitau viską apie vietą, į kurią vyksime, domiuosi kitų įspūdžiais, kainomis, muziejais ir pan., todėl šį kartą nusprendžiau pasidalinti ir savo patirtimi. Iškart pabrėžiu, kad esu tik keliautoja-mėgėja, o keliautojų hierarchijoje mano lygis dar ganėtinai žemas 🙂 Su Laurynu per atostogas turime tik vieną auksinę taisyklę – mėgautis kiekviena diena ir nieko nedaryti per prievartą: nelankyti muziejų tik iš reikalo, nesiversti per galvą siekiant pamatyti kuo daugiau, nekaltinti savęs, jei visą dieną tesinori tingiai pragulėti prie jūros ar paprasčiausiai terasoj. 🙂 Juk tam ir yra atostogos, ką? 🙂
Graikijoje lankiausi pirmą kartą, o sostinė man visada atrodo kaip ganėtinai geras taškas pradėti pažintį su šalimi. Labiausiai nekantravau pasinerti į Graikijos virtuvę – graikiški patiekalai man, kaip jautienos, įdarytų daržovių ir fetos sūrio gerbėjai yra labai artimi širdžiai (nors derėtų sakyti skrandžiui). 🙂 Be to, Atėnuose ne tik yra ką pamatyti, bet ir paplūdimių iki soties – kuo puikiausiai galima suderinti pažintinį ir poilsinį kelionės aspektus.
Pirmas įspūdis
Atėnai yra ganėtinai didelis miestas – su priemiesčiais čia gyvena apie 4 mln. žmonių. Miestą iš trijų pusių supa kalnų grandinės, o iš ketvirtosios – nepaprasto grožio jūra. Aišku, garsiausias traukos taškas Atėnuose – Akropolis 🙂 Pats miestas, ypač iš aukštai, atrodo gan nykus ir baltas, tačiau jame gana daug žalių zonų ir įvairiausių žydinčių medelių. Be to, centrinės gatvės tiesiog nusėtos mandarinais – dabar jų derliaus metas, ir, nors jie nevalgomi, akcentas gražus ir žaismingais. Aišku, Atėnuose karšta – mūsų kelionės metu temperatūra šilčiausiu periodu svyravo tarp 30-37 laipsnių. Laimei, pasitaikė vėjuotos dienos, tad karštį pakelti buvo ganėtinai paprasta.
Susisiekimas
Vos išlipus iš lėktuvo pasidaro aišku, kad bėdų su susisiekimu Atėnuose nebus. Viešojo transporto sistema puikiai išvystyta: Atėnuose rasite ir metro, ir troleibusų, ir tramvajų, ir autobusų. Žinoma, gatvėmis skrieja ir begalė geltonų taksi automobilių. Tad nors oro uostas nutolęs nuo centro apie 20-25 km, miestą nesunkiai pasieksite greitaisiais autobusais (pvz., į centrą važiuoja nr. X95) arba metro. Greitojo autobuso bilietas iš oro uosto kainuoja 6 Eur žmogui (įsigyjamas prieš kelionę kioskelyje arba iš bilietų automato), o metro – 9 Eur. Mums šiuo atveju patogiau buvo važiuoti autobusu, be to, įsėsti galima prie pat išėjimo iš oro uosto, niekur nesiblaškant. Kelionė iki centro, kur gyvenome, truko apie valandą. Vietų autobuse sočiai, kondicionierius veikia – viskas puikiai. Vėliau susisiekimui mieste daugiausia naudojome metro ir autobusus. Terminuotas 5 dienų bilietas kelionėms mieste kainuoja 9 Eur žmogui (palyginimui – Vilniuje už tokį pat terminą sumokėsite 12 Eur).
Apgyvendinimas
Apgyvendinimo įstaigų pasiūla Atėnuose labai plati. Kainos pačios įvairiausios, vidurkis greičiausiai žemesnis nei Palangoje 🙂 Mes rinkomės butą per Airbnb – naktis centre esančiame 2 kambarių bute su terasa, kondicionieriumi, vonia ir visais rekalingais patogumais kainavo 50 Eur/parai. Žinoma, galima rasti ir daug pigesnių, ir daug brangesnių variantų. Kadangi prieš tai mūsų paskutinė kelionė buvo į Romą, kur kainos kandžiojasi gerokai stipriau, visumoje kainos ir kokybės santykiu likome labai maloniai nustebinti.
Maistas
Ach, o čia jau kaip ir gyvenime – mano mėgstamiausia dalis 🙂 Mintyse turėjau sąrašėlį patiekalų, kurių privalu paragauti, ir beveik visus juos ir išbandžiau. Musaka, gyros, souvlaki, tzatziki, saganaki… Turiu pasakyti, kad neskaniai nevalgiau nė karto. Jau pirmą vakarą beveik kaiminystėje suradome labai jaukų šeimos restoranėlį (na, gal net tiksliau būtų sakyti taverną) Steps (įsikūrusį ant laiptų, apraizgytų vijokliais), į kurį sugrįžome tris kartus. Kiekvieną dieną jų specialių patiekalų meniu keičiasi pagal tai, ko turi, o tai man visada yra geros maitinimo įstaigos, naudojančios šviežius ingredientus, požymis. Be to, kas vakarą jis prisipildydavo vietinių, o tai irgi neblogas kokybės indikatorius 🙂
Ką jau ką, bet mėsą paruošti graikai tikrai moka. Stebėjomės nuo šakutės krintančia, minkštutėle kiauliena, ėriena, sultinga, prieskonių pilna vištiena ir puikiai iškeptu didžiuliu T-bone jautienos steiku (kurio kaina irgi gal dvigubai mažesnė, nei paties paprasčiausio steiko Vilniuje ar Nidoje :). Mane kiek nustebino, kad graikai mėgsta kepenis – jų buvo galima rasti beveik visuose mūsų lankytuose vidutinio lygio restoranuose (na, aš irgi jas labai mėgstu, tai man buvo maloni staigmena) 🙂 Daržovių su dauguma patiekalų negausite – užsisakykite atskirai, jei organizmas reikalauja. Porcijos nemažos, patiekalai sotūs, graikiškos salotos – tobulos ir su kalnu fetos. Žodžiu, apie maistą – tik geriausi atsiliepimai.
Be to, Lauryno pažįstamas graikas rekomendavo išbandyti maisto pristatymo į namus paslaugą (efood.gr) – jų graikišką Wolt’ą 🙂 Kadangi mėgstame valgyti terasoje, šia paslauga naudojomės ne kartą, ypač rytais. Čia irgi tik geriausi atsiliepimai – maisto pristatymas greitas, nemokamas, o minimalus krepšelis nuo 10 centų iki kelių eurų 🙂
Lankytinos vietos
Atėnuose tikrai yra ką aplankyti: daugybė muziejų, istorinių įžymybių, parkų, paplūdymių, gamtos perlų – čia ypač pasitarnautų automobilis, kadangi nemaža dalis objektų kiek nutolę nuo miesto.
Žinoma, savo kelionę pradėjome nuo standartinių įžymybių: centrinės Syntagma aikštės (didelio įspūdžio ji nepaliko – ganėtinai pilka ir nyki), žavingų Plakos gatvelių, Akropolio kalvos.
Turiu pasakyti, kad iš visko, ką mačiau Atėnuose, didžiausią įspūdį visgi paliko panoramos, atsiveriančios nuo Akropolio ir Likabeto (aukščiausios viršukalnės Atėnuose) kalvų. Į Likabetą galima pasikelti keltuvu, bet, jei tik leidžia fizinė būklė, labai rekomenduoju kopti patiems – vaizdai gniaužia kvapą (o funikulierius, tuo tarpu, kelia išraustu tuneliu – nieko nesimato) 🙂
Viena labiausiai patikusių kelionių už miesto ribų buvo į Voliugmeni ežerą. Ežero vanduo druskingas, žalsvas, anot istorijų, gydo visas ligas 🙂 Vandens temperatūra mūsų lankymosi dieną buvo 27 laipsniai. Paplūdimys – privatizuotas, tad apsilankymas jame kainuoja 12 Eur dienai (vasaros sezonu). Ar verta? Manau, kad taip. Teritorijoje pilna kėdžių, gultų, yra, kur persirengti, taip pat dušai, WC, restoranas. Ežero vanduo šiltas visus metus. Beje, įdomus dalykėlis tas, kad ežere gyvena kangalo žuvelės (tos pačios, kaip SPA). Galite prisėsti ant laiptelių, sumerkti pėdas ir mėgautis procedūra (na, tik man jos žavesio nekelia, tad aš plaukiau gilyn į ežerą, kur jų mažiau).
Kalbant apie pajūrį, artimiausias yra už maždaug 14 km nuo miesto centro. Į jį nesunku nusigauti viešuoju transportu – autobusu arba tramvajumi. Mes lankėmės Glyfada viešajame paplūdimyje. Jis ganėtinai ilgas, kai kurios dalys smėlėtos, kai kurios – akmeningos. Šalia visur pilna parduotuvių, kavinių, galima rasti surestų gražių, nemokamų skėčių. Žmonių nebuvo labai daug, vietos pakanka visiems. Norintys daugiau komforto gali rinktis įvairius privačius paplūdimius, o toliau nuo miesto, važiuojant graikiškąja rivjera, rasite ir gerokai įspūdingesnių, vienišesnių paplūdimių.
Kainos
Kainos Graikijoje, dauguma aspektų, stebino maloniai. Labai prašmatniuose restoranuose nesilankėme, pietūs dviems (su gėrimais, užkandžiais) vidutiniškai kainuodavo po 20-30 Eur (jei pietums gyros, pankanka ir 5 Eur) 🙂 Parduotuvėse kainos kiek aukštesnės, nei Lietuvoje, prekių asortimentas kiek kitoks. Su pavydu spoksojau į didžiulius fetos pakelius (po kilogramą) 🙂 Alkoholio kainos panašios, gal tik vynas kiek brangesnis (bet aišku, yra ir tokio, kur už 3 Eur 1,5 l išeina), o alus, ypač importinis, kainuoja panašiai. Muziejai ne pigūs (pvz., apsilankymas Dioniso teatre ir Akropolyje – 20 Eur žmogui), bet daug ir nemokamų pramogų (paplūdimiai, parkai, Likabeto kalva, įvairūs griūvėsiai). Žodžiu, nuo Lietuvos kainų beveik nesiskiria. Verta paminėti, kad dauguma parduotuvių Atėnuose dirba trumpiau, nei esame įpratę, o sekmadieniais dažniausiai nedirba visai. Tačiau mieste pilna įvairių nedidelių kioskelių, kuriuose visus būtiniausius produktus rasite beveik bet kuriuo paros metu (ar bent jau iki 23 val).
Trumpai
Atėnuose turėjome savaitę, bet neapleidžia jausmas, kad dar labai daug ko nepamatėme, ypač aplinkinėse vietovėse (o taip ir yra, nenuvažiavome, pvz., iki Pirėjo, neaplankėme jokių salų, Poseidono šventyklos ir t. t.) 🙂 Miestas tikrai nenuobodus, triukšmingas, gyvas, visi sutikti žmonės – nepaprastai draugiški ir paslaugūs. Laikas prabėgo labai greitai. Ar rekomenduočiau aplankyti šį miestą? Taip! Ir pati mielai apsilankyčiau dar kartą. Graikija, mes dar būtinai susitiksime!
