Šį įrašą turėjau parašyti seniai – prieš kokius 3 mėnesius 🙂 Bet, kaip dažnai gyvenime nutinka, užsimiršau, užsiėmiau kitais reikalais, įsitraukiau į kitus darbus… Visgi, kad ir kaip pavėluotai, vis tiek nusprendžiau jį užbaigti – tokie įrašai skirti daugiau man pačiai, nei kažkam kitam, nes puikiai žinau, kaip greitai viskas, kas neužrašyta, pasimiršta, ir kaip smagu kartais sugrįžti virtualia laiko mašina ne tik 3, bet ir 300 mėnesių atgal 🙂 Visgi, pradėjusi rašyti supratau, kad verta ir pasidalinti informacija – kai patys planavome kelionę, buvau visiškai žalia – niekada neteko skristi už Europos ribų, tad tokia rašliava būtų greičiau užvedusi ant kelio 🙂
Taigi, rudens pabaigoje su Laurynu ir dviem labai gerais draugais – Mantu ir Sandra – keliavome porai savaičių į JAV. Taip jau nutiko, kad Laurynas su Mantu surezgė planą iškelti savo nuotakoms vestuves Las Vegase. Kai dar buvom -niolikiniai, neretai apie tai pasikalbėdavom ir pasvajodavom. Aš niekada netroškau didelių-baltų-lietuviškų vestuvių, neįsivaizdavau savęs su pūsta suknele ir 10(0) svečių, tad šis planas man labai patiko. O dar vestuvės ir medaus mėnesis viename – kas gali būti geriau? Ir finansiškai man, kaip gana praktiškam žmogui, tai atrodė puikus sumanymas. Nors, turiu pripažinti, iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad viskas pavyks – atrodė per daug nerealu, kad virstų realybe (girdžiu, kaip patyrę keliautojai tyliai kikena).
Jeigu pasiruošimo ir visa kita techninė informacija jūsų nedomina, keliaukite tiesiai prie Įspūdžių skilties 🙂 Arba sugrįžkite prie receptų… 🙂
Pasiruošimas kelionei
Kelionei į JAV reikalingi dokumentai
Anksčiau niekada neteko domėtis kelionėmis į JAV, tad viskas atrodė super sudėtinga – įsivaizdavau, kad reikės vizos, daug popierių ir daug nervų. Tačiau Lietuvos piliečiams, vykstantiems į JAV turistiniais tikslais ne ilgesniam nei 90 dienų laikotarpiui, pakanka pateikti paraišką elektroninėje sistemoje ESTA, tad susitvarkyti popierius gali neiškėlęs kojos iš namų. Be tokių savaime suprantamų dalykų, kaip pasas, dar reikės žinoti savo pirmosios nakvynės adresą ir atsakyti į krūvą gana standartinių klausimų. Atsakymą, ar mums suteikta galimybė vykti į JAV, gavome per kelias dienas (pildėme dokumentus likus maždaug 3 sav. iki kelionės), o paraiškos keturiems žmonėms kainavo 52 eurus. Beje, ESTA negarantuoja, kad būsite įleisti į JAV – oro uoste tenka praeiti patikras, bet jos taip pat apsiriboja gana standartiniais ir panašiais klausimais apie kelionės tikslą, vietas, kuriose lankysitės, ir turimus pinigus. Nepamirškite ESTOS atsispausdinti – ją rodyti teko dar Vilniaus oro uoste (ir check inn‘ą teko daryti oro uoste, ten iškart gavome abiejų skrydžių boarding pass‘us).
Skrydžiai
Bilietus pirkome likus maždaug 3 mėnesiams iki kelionės, svarbiausias kriterijus mums buvo kuo mažiau persėdimų. Skridome su SAS, persėdome tik kartą – Kopenhagoje. Bilietai į abi puses ekonomine klase su bagažu ir lounge access (skrydžio atgal Kopenhagoje teko laukti 8 valandas, todėl norėjome išsidrėbti patogiai) kainavo po maždaug 650 eurų žmogui. Žinoma, įmanoma rasti tiek pigesnių, tiek gerokai brangesnių variantų. Kelionę pradėjome ir baigėme San Fransiske – tai pasirodė pakankamai geras sprendimas. 11 valandų skrydis iš CPH į SFO buvo visai pakenčiamas – pažiūrėjau kalną naujų filmų, bandžiau nusnausti, du kartus gavom valgyti (man tas tikrai buvo aktualu :)). Su bagažu irgi jokių problemų neturėjom, viskas vyko labai greitai ir operatyviai.
Vestuvių organizavimas
Vestuves taip pat organizavome iš anksto – išsirinkome norimą paslaugų teikėją, vestuvių paketą (įprastai į jį įeina vestuvių vietos (salės) pasirinkimas, vestuviniai aksesuarai, limuzinas ir tam tikras profesionalių nuotraukų skaičius), užpildėme išankstinę formą norintiems susituokti. Turint jos numerį atvykę į vietą greičiau atsiimsite savo vestuvių licenciją – tą padaryti būtina gyvai, dalyvaujant abiems būsimiems sutuoktiniams. Beje, iš anksto ruoštis vestuvėms tikrai nebūtina – Vegase rasti, kas jus sutuoks, galite ir per kelias minutes – prie licencijų biuro jaunavedžius tiesiog medžioja 🙂 Kainos už vestuvines paslaugas varijuoja nuo maždaug šimto iki n tūkstančių dolerių – viskas priklauso nuo jūsų poreikių 🙂 Las Vegase sudarytą santuoką įteisinti Lietuvoje taip pat galite – reikės tik užsisakyti vestuvių liudijimą su apostile (tą galite padaryti čia), išversti ir priduoti civilinei metrikacijai.
Kelionės laikas ir kitos išlaidos
Kelionės laikui pasirinkdami vėlyvą spalį–ankstyvą lapkritį tikrai neprašovėme. Kainos akivaizdžiai žemesnės, nei sezono metu (ypač Las Vegase), žmonių mažiau, nacionaliniai parkai dar pilnai veikia (pvz., Yosemito nacionaliniame parke iki kai kurių objektų žiemos sezonu automobiliu galite ir nepakilti, nes siauri kalnų keliukai uždaromi dėl saugumo). Laiką daugiausiai leidome Kalifornijoje, kelias dienas Nevadoje, dienos metu temperatūra dažniausiai siekė apie 20–24 laipsnius (tik Los Andžele sulaukėme 30 laipsnių kaitros). Naktys buvo gerokai vėsesnės, viename mažame miestelyje šalia Yosemito temperatūra nukrisdavo ir iki –17 🙂 Laimė, kad gyvenome jaukiame kalnų namelyje su židiniu.
Keliaudami įsigijome US Park Pass, kurį galėjome naudoti įvažiuodami į daugumą JAV nacionalinių parkų. Jo kaina – 80 dolerių, galioja vienam automobiliui ir visiems jo keleiviams. Labai apsimoka ir greitai atsiperka!
Automobilį nuomavomės iš rentalcars.com, visam kelionės laikotarpiui nuoma atsiėjo maždaug 465 eurus (automobilį atsiėmėme ir palikome SFO – iš oro uosto pasiekti nuomos centrą labai patogu ir paprasta).
Užsakydami nakvynes stengėmės per daug neišlaidauti (na, išskyrus vestuvinę viešnagę Vegase). Kelis būstus nuomavomės per Airbnb, o viešbučius ir motelius – per hotels.com ir Booking. Pigiausia mūsų nakvynė kainavo apie 50 eurų dviems (motelyje). Su pusryčiais, kurių taip ir neparagavome 🙂 Gana daug kur įsiregistruojant teko palikti užstatą (nuo 50 iki 200 dolerių), be to, kai kurie viešbučiai taikė resort fee (apie kurį nebūtinai buvo aiškiai informuojama iš anksto) – Vegase jis siekė 35 dolerius už naktį vienam asmeniui.
Kalbant apie kainas apskritai, didelio šoko jos nedarė – tokiais momentais supranti, kaip toli jau yra pažengusi Lietuva. Degalai – pigesni, maistas – kiek brangesnis (ypač daržovės), junk foodas – pigus, paprastuose restoranuose ir kavinėse kainos labai panašios, kaip ir pas mus. Bilietai į lankytinas vietas – nepigūs, o štai mėgstamos kosmetikos ar rūbų tikrai galima rasti ir pigiau, nei Lietuvoje.
Internetas
Atvykę į Ameriką įsigijome telefono kortelę su neribotais mobiliaisiais duomenimis (kainavo apie 60 dolerių) ir įsidėję ją į telefoną pasidarėme nešiojamą hotspot‘ą, kad su savimi visada turėtume internetą. Ryšys buvo tikrai ne visur, tad labai naudinga į telefoną atsisiųsti žemėlapius, kad prireikus visada galėtumėte pasižiūrėti kelią.
Keli svarbūs dalykai
Vykstant į JAV svarbu nepamiršti pasiimti elektros lizdų adapterių ir (jei neturite) pasirūpinti kredito kortele, nes debeto korteles mažai kur priima. Kai kuriose vietose galėjau naudotis savo Revolut’o VISA – labai pravertė. Grynaisiais taip pat verta pasirūpinti iš anksto, nes grynintis pinigus vietoje tikrai neapsimoka.
Įspūdžiai
San Fransiskas
Po ilgo skrydžio nusileidus San Fransiske, pastovėjus eilėse prie muitinės ir pasiėmus automobilį norėjosi tik poilsio, tad pirmoji mūsų diena baigėsi dosniu apsipirkimu ir skubia kelione į pirmąjį Airbnb būstą. Nors užsukome tik į sąlyginai nedidukę necentrinio rajono parduotuvę, šaldyto maisto, junk foodo ir užkandžių įvairovė darė didelį įspūdį ir norėjosi visko paragauti (pavyzdžiui, marinuotų agurkėlių skonio Pringles :D).
Jei Europoje esame pripratę parduotuvėse matyti daugiau mažiau tą patį asortimentą, čia jau skirtumai buvo ryškūs net ir mažoje parduotuvėlėje. Ypač skyrėsi daržovių skyriai – nuotraukoje toliau matote VISĄ vaisių ir daržovių asortimentą milžiniškame Wallmart’e viename iš Oaklando rajonų. Žinoma, aukštesnės klasės parduotuvėse ir rajonuose vaizdas nebuvo graudus (bet vienas pomidoras vis tiek visur buvo brangesnis už vieną cheesburgerį).
Nors laiko skirtumas – apie 10 valandų, skrisdami į priekį didelio jet lag’o nepajutome. Atsikėlėme pailsėję, išsimiegoję, susiradome automobilių stovėjimo aikštelę centre ir patraukėme pažindintis su San Fransisku. Beje, parking’as Amerikoje tikrai ne pigus, kai kuriose labai centrinėse vietose gali siekti net ir 10 dolerių už valandą (tiek ir mokėjome Los Andžele prie Šlovės alėjos), todėl renkantis, kur apsistosite, svarbu atsižvelgti į tai, ar gausite nemokamą vietą automobiliui.
Pasistatę automobilį centre (už 24 dolerius 8 valandoms) daugiausiai vaikščiojome pėsčiomis (Lauryno nelaimei). Aplankėme standartines miesto garsenybes – įspūdingąją vingiuojančią Lombard gatvę, jūros gėrybių karalystę – Fisherman’s Wharf, pasikėlėme į Coit Tower pasigrožėti miesto panorama (beje, darbuotoja pasisveikino su mumis lietuviškai ir pasidžiaugė, kad gavo progą pasipraktikuoti; bilietas kainavo 9 dolerius asmeniui), apsilankėme įspūdingame The Palace of Fine Arts parke.
Žinoma, užsukome ir į garsųjį San Fransisko Chinatowną – tai vienas seniausių kinų kvartalų Amerikoje.
Puikų įspūdį paliko Musée Mécanique – nežinau, kiek monetų ten palikome. Tai senų žaidimų aparatų kupina erdvė – čia rasite visko: nuo oldskūlinio Mortal Combat iki šokančių kraupiai atrodančių lėlių.
San Fransiskas mums patiko – labai švarus, spalvotas miestas. Jis nepaprastai kalnuotas ir pilnas laiptelių – eini, kopi, ir vis atsveria įspūdinga panorama ar tolumoj pasimato kuris nors tiltas. Tos kalnuotos gatvelės paliko didžiulį įspūdį ir ne juokais nuvargino kojas 🙂
Mammoth Lakes (Yosemito nacionalinis parkas)
Po kelių San Frasiske praleistų dienų patraukėme Yosemito nacionalinio parko link. Apsistoti buvome nusprendę nedideliame netoli parko esančiame kurtortiniame miestelyje, pavadinimu Mammoth Lakes. Tai tipinis amerikietiškas miestelis, kokius esame įpratę matyti filmuose – vos kelios parduotuvės, triukšmingi vietiniai diner’iai, nuostabi gamta ir tas jausmas, kad čia visi vieni kitus pažįsta. Apsistojome jaukiame pušų apsuptame mediniame namelyje su židiniu – žodžiu, idiliškiau nebūna.
Beje, kelias į šį miestelį buvo įspūdingas. Kirtome kelis parkus, nuolat vingiavome kalnų takeliais ir vis stodavome pasigrožėti vaizdais (sveikos, užkritusios ausys).
Dienomis naršydavome apylinkes, o vakarais gulėdavome prie židinio ir žiūrėdavome filmus. Beje, viešint šiame namelyje kaip tik buvo Helovynas – prisižiūrėjus siaubo filmų ir esant viduryje niekur tikrai nebuvo labai jauku (ypač turint omenyje, kad per siaubo filmus viskas prasideda labai panašiomis aplinkybėmis: turistai, atostogos, mažas, miškų apsuptas miestelis… :)).
Yosemito nacionalinis parkas stebino savo dydžiu, spalvomis ir didybe. Čia buvo visko: ir ežerų, ir kalnų, ir miškų, ir krioklių… Norint viską apžiūrėti dienos tikrai nepakanka. Net ir kelių maža, ypač jei norite pasivaikščioti bent vienu iš daugelio įspūdingų maršrutų.
Pakilus dar kiek aukštėliau atsiveria kone didžiausia Yosemito įžymybė – kelis kilometrus virš jūros lygio pakilusi Glacier Point apžvalgos aikštelė. Kildami jos link galėjome pasigrožėti ramiai maklinėjančia meškinų šeimyna 🙂 Neveltui meška yra Kalifornijos nacionalinis gyvūnas.
Beje, įdomus faktas – kad ir į kokį parko užkampį nusigrūsdavome, visur būdavo krūva labai tvarkingų WC. Popierius, muilas, vienkartiniai paklotėliai unitazo dangčiui – VISUR! Visi žino, kokia viešų WC situacija Lietuvoje, todėl šiuo atžvilgiu Kalifornija darė labai didelį įspūdį 😀
Aplink Mammoth Lakes pilna ir kitų lankytinų vietų – miestelis apsuptas ežerų ir karštųjų versmių, tad savo vardą tikrai pateisina. Gerą pusdienį paskyrėme apsilankymui Wild Willy’s Hot Spring versmėse – tai du vidury laukymės išdygę karšto vandens telkiniai (beje, vienas iš jų – širdutės formos, nereikia nė sakyti, kad labai mėgstamas instagramerių).
Mėgavomės visais miestelio privalumais: ilsėjomės balkone, grilinome burgerius, pusryčiavome diner‘yje. Iš visų vietų, kuriose apsistojome, ši buvo kone jaukiausia. Mammoth Lakes praleidome tris naktis, bet mielai būtume pasilikę ir ilgiau.
Las Vegasas
Iš Mammoth Lakes išvykau truputį virpančia širdimi – juk vos už paros laukė vestuvės! Kelias buvo ganėtinai ilgas, tačiau Las Vegasas mus pasitiko didžiule kišine prabanga, malonia šiluma ir milijonais spindinčių lempučių.
Apsistojome viename žinomame viešbučių tinkle ir linksminomės jausdamiesi kaip antroje Vienas namuose dalyje – na nėra mums įprasta ta arbatpinigių kultūra, automobilį pastatantys ir atvarantys patarnautojai, kičinė prabanga. O ir publika labai įvairi: nuo tikrų turtuolių iki tokių kelionei taupiusių turistų kaip mes, nuo mergvakarį švenčiančių pusplikių merginų iki auksiniais žiedais ir palydovėmis apsikarsčiusių solidžių diedukų. Marga, ryšku, žodžiu, viskas, kaip žadėta.
Maždaug kas pusvalandį čia šoka fontanai, galima pasigerėti ir butaforiniais ugnikalnių išsiveržimais ar ugnies šou – milžiniški viešbučiai ir kazino verčiasi per galvas, kad tik patrauktų akį.
Žinoma, išbandžiau savo laimę su žaidimų automatais. Pirmu bandymu laimėjau penkis dolerius, paskui visus juos pralošiau taip ir nesupratusi, kaip veikia mano žvilgsnį patraukęs automatas su šuniukais 😀 Tokių per filmus apie Las Vegaso kazino nerodo. 🙂
Na o lapkričio 3 d., 13.30 val. vietos laiku ištarėm vienas kitam amžinąjį taip kazino stiliumi (kokiu gi daugiau? :D) dekoruotoje salėje. Nors beveik iki paskutinės akimirkos žiūrėjau į visą šią ceremoniją kaip į pramogą, lemiamam momentui atėjusi širdis daužėsi kaip pašėlusi, o akyse kaupėsi ašaros. Tapau savo geriausio draugo (frazė nuvaliota, bet tiksli) žmona ir nieko nedaryčiau kitaip.
Po ceremonijos šovėm šampaną, papietavom ir išlėkėm į Raudonuosius kalnus. Las Vegaso apylinkėse įspūdingų gamtos parkų taip pat nemažai, tad išvykti už miesto ribų tikrai verta.
Tai buvo viena gražiausių mūsų aplankytų vietų. Kelią nuolat pastodavo raguotosios kalnų ožkos – o čia jau labai Nevadiška 🙂
Žinoma, vestuvės buvo aplaistytos. Likusį laiką Las Vegase praleidome gulėdami mūsų kambario jaccuzzi, prie baseino, apsilankėme ir all you can eat bufete (Las Vegase jie yra a must; valgėme visko, nuo picų iki žuvies kepsnių, nuo ledų iki pana kotų, nuo meksikietiškų gėrybių iki jautienos išpjovų). Ar važiuočiau į Las Vegasą dar kartą? Nežinau. Man atrodo, dar ne visą jį patyriau, nors tokioms vietoms didelės traukos nejaučiu. Bet bent vieną kartą gyvenime apsilankyti verta – ypač jei užaugote žiūrėdami amerikietiškus filmus.
Beje, buvome susitarę aplankyti bent vieną nesąmoningą atrakciją – taigi sustojome prie aukščiausio termometro pasaulyje 🙂
San Diegas
Kitas mūsų kelionės taškas buvo San Diegas. Šį miestą įtraukėme į maršrutą dėl fantastiško meksikietiško maisto (juk jis visai priepat Meksikos sienos) ir nuostabaus La Jolla Cove paplūdimio, kuriame dienas leidžia ruoniukai. Išsirinkome kiek pavargusį, bet labai patogų viešbutį visai šalia vandenyno su fantastiška terasa ant stogo, kur vakarais galėjome žaisti stalo žaidimus ir linksmintis.
Oras mums atrodė švelnus ir šiltas, bet baseino ir jacuzzi zonoje buvome visiškai vieni – vietinių 22–24 laipsniai į baseiną nevilioja 🙂
Meksikietiškas maistas pateisino visas mūsų viltis. Ieškojome kuo autentiškesnių, netinklinių vietų. Nuotraukoje dorojame Don Carlos Taco Shop gėrybes.
Apsilankėme ir San Diego Balboa parke, kuriame galite pasigrožėti didele augalų įvairove – nuo kaktusų ir palmių iki įvairiausių rožių krūmų. Įėjimas į parką nemokamas.
Los Andželas
Po kelių labai smagių poilsinių dienų San Diege laukė garsusis angelų ir svajonių miestas – Los Andželas. Tiesą sakant, vykdama į jį vilčių turėjau mažiausiai, todėl ir didelio įspūdžio jis nepaliko. Palyginus su San Fransisku, labai purvinas, užkištas, pilnas įspūdingų kontrastų: nuo prašmatnių vilų ir automobilių iki dėžių fortuose susirietusių basakojų benamių ar pulkais lakstančių vaikų.
Didžiausią įspūdį paliko Grifito observatorijoje stebėtas saulėlydis. Atsivėrė nuostabi smogo debesyse paskendusio miesto panorama. Be to, esu didžiulė filmo La La Land gerbėja, o daugelis jo scenų filmuota būtent šioje observatorijoje ir aplinkui esančiame parke. It’s another day of sun!
Nerimą kėlė ir liūdnai pagarsėjęs Los Andželo eismas – piko valandomis susiformuojantys kilometriniai kamščiai bei nesuskaičiuojama daugybė kelio juostų. Visgi nuogastavimai nepasitvirtino, net ir kamščių metu judėjome gana greitai (ačiū, 2+ juosta – lietuviškosios 4+ atitkmuo), o laviruoti juostų labirinte taip pat nebuvo labai sudėtinga – amerikiečiai laikosi ganėtinai padoraus saugaus atstumo (ypač palyginus su lietuviais).
Žinoma, aplankėme ir garsiąją Šlovės alėją, nusifotografavome prie Rūtos Lee žvaigždės, pasimatavome savo ir Johnny Deppo pėdų dydžius…
Aplankėme žavingąją Santą Moniką (beje, sugebėjome nuvažiuoti ten turbūt vienintelį vakarą per savaitę, kai garsieji paplūdimio atrakcionai neveikia) ir dar kartą pašėlome arkade (šįkart jau šiuolaikiškesniame), pasimėgavome burgeriais ir fantastiškais Los Andželo vakarais.
Laikas Los Andžele tikrai neprailgo, bet labai nekantravome pradėti savo kelionę Vakarine pakrante San Fransisko link. Jos laukiau labiausiai.
Kelionė vakarine pakrante
Pirmoji aplankyta stotelė išvažiavus į ikoniškąjį pakrantės greitkelį buvo Malibu. Garsenybių, deja, nepamatėme, Miley Cyrus paplūdimyje nešoko, bet įspūdingų vilų – į valias.
Praalkę nusprendėme išsukti iš kelio ir sustoti Santa Barbaroje – garsiajame melodramų ir ispaniško tipo pastatų miestelyje. Nepasigailėjome: paplūdimys buvo vienas gražiausių matytų, maistas – nepaprastai gardus, o pats miestelis – šviesus ir jaukus. Kitą kartą būtinai čia apsistotume bent jau nakčiai.
Iš Santa Barbaros važiavome pirmosios savo nakvynės link – į San Simeoną. Paplūdimio miestelius, kuriuose apsistosime, daugiau mažiau pasirinkome atsitiktinai – ieškojome gerų kainų ir patogios lokacijos. San Simeonas – labai mažas, jaukus, su nuostabaus grožio paplūdimiu. Pernakvoję iškart vėl leidomės į kelią – vienas po kito atsivėrinėjo nesuvokiamai gražūs vaizdai. Pakeliui pilna įvairių objektų ir apžvalgos aikštelių. Nuodėmė būtų šiam keliui pasilikti tik dieną, tad jei ruošitės į kelionę – neskubėkite ir pasilikite pakankamai laiko.
Kartais pakildavome taip aukštai, kad tekdavo skrosti debesis 🙂
Mano laukiamiausias šio maršruto taškas, žinoma, buvo garsusis Big Sur‘as. Tai – labai vaizdinga, uolėta atkarpa. Vienas garsiausių jos simbolių – Bixby Creek tiltas. Vaizdas išties įspūdingas.
Beje, jei mėgstate serialus, šį vaizdelį greičiausiai matėte serialo Big Little Lies intro. Kitą naktį kaip tik ir praleidome šiame seriale rodomame miestelyje – Monterėjuje. Jis atrodo tarsi paprastas, jaukus kurortinis miestelis, bet tuo pačiu pilnas prabangių automobilių centrų, vilų – žodžiu, labai mėgstama vasarotojų vieta.
Iš Monterėjaus grįžome į San Fransiską, tad apsukome ratą – kelionė artėjo į pabaigą. Paskutinei nakčiai pasirinkome dar vieną tipinį motelį miesto centre.
Beje, net pačiuose pigiausiuose moteliuose visada rasdavome mikrobangų krosneles ir ledo aparatus (amerikietiški filmai nemelavo) – labai patogu! Nesistebiu, kai čia toks populiarus šaldytas maistas. Jo kokybė ir įvairovė irgi stebina – rinktis galite iš įvairiausių picų, kepinių, troškinių, sriubų, desertų… Nemažai tokių vakarienų gali atsieiti vos vieną dolerį.
Paskutinė kelionės diena palepino mus saule ir įspūdingu rūku. Atsisveikinome su garsiuoju Auksinių vartų tiltu, pagaliau pavalgėme nuodėmės vertų amerikietiškų blynų bei apsilankėme Mission Dolores parke. Beje, iš jo taip pat atsiveria žavi miesto panorama – jei niekur neskubate, tikrai verta apsilankyti ir paiškylauti.
Kelionė namo buvo sklandi ir labai vaizdinga – kilome jau sutemus, tad galėjome grožėtis pilnaties apšviesta San Fransisko panorama.
Tai buvo pirma išvyka gyvenime, kurios metu nejutau nė kruopelės namų ilgesio. Gal todėl, kad tiek daug įspūdžių ir tiek vaizdų, o gal dėl puikios kompanijos. Tikiu, kad čia dar būtinai sugrįšime – daug ko nespėjome pamatyti ir aplankyti. Ar galima įsivaizduoti geresnę vietą atšvęsti, pavyzdžiui, dešimtąsias vestuvių metines? 😀 Einu pradėti taupyti…
